Grįžti į ateitį: Ko Konferencija dėl Europos ateities turėtų pasimokyti iš Europos piliečių iniciatyvos sėkmės ir nesėkmės?

Per pastarąjį dešimtmetį dėl COVID-19 krizės gerokai padidėjo ES reikalų politizavimas tokiais klausimais kaip prekyba, griežto taupymo priemonės, klimato kaita, imigracija arba, neseniai, sveikatos priežiūra. Jau seniai teigėme, kad Europos piliečių iniciatyva (EPI) skatina iš esmės kitokio pobūdžio pilietinės visuomenės dalyvavimą formuojant ES politiką ir konstruktyviai nukreipė keletą šių politizuotų klausimų Europos ir nacionaliniu lygmenimis. ES politikos formavimo procese tradiciškai pirmenybė teikiama institucionalizuotoms Briuselyje įsikūrusioms aukščiausio lygio asociacijoms ir skėtinėms grupėms, kurios sujungia ir atstovauja įvairiems interesams ES lygmeniu, o tai savo ruožtu sukėlė įtampą su visuomeninėmis grupėmis, įsikūrusiomis nacionaliniu lygmeniu visose ES valstybėse narėse. Yra svarių įrodymų, kad EPI yra naudingas mechanizmas nacionaliniams vietos lygmens organizatoriams, kuriems pavyko sėkmingai politizuoti ES klausimus nacionaliniu lygmeniu ir į ES politikos formavimo procesą įtraukti daug naujų veikėjų, kartu suteikiant stiprių paskatų kai kurioms Briuselyje įsikūrusioms skėtinėms organizacijoms prisijungti prie jų. Todėl EPI pavyko dar labiau susieti nacionalinę ir ES politiką, nors politinis poveikis buvo nedidelis.

Tačiau Europos piliečių iniciatyvos sėkmė susiejant nacionalines ir Europos politines diskusijas skiriasi nuo labai riboto jos poveikio ES politikai. Dėl ilgalaikio daugumos EPI kampanijų vykdytojų nusivylimo, net jei iniciatyva buvo sėkmingai surinkta milijonas parašų, Europos Komisija nesiėmė tolesnių veiksmų, susijusių su politika, atitinkančia prašomus pokyčius. Tai kelia problemų, nes daugelis Europos piliečių vilčių rinkdamiesi ir pasirašydami Europos piliečių iniciatyvą galėjo ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir iš tikrųjų pakeisti ES politiką.

Atsižvelgiant į būsimą Konferenciją dėl Europos ateities, kuri bus surengta dabartiniu Europos politiniu ciklu (2019–2024 m.), galima daug pasimokyti iš Europos piliečių iniciatyvos sėkmės ir nesėkmių. Konferencija dėl Europos ateities negali būti dar vienas Briuselio burbulas, kuriame tradiciniai suinteresuotieji subjektai kalba vieni su kitais. Kaip nurodė HEC Paris Alberto Alemanno ES teisės profesorius, „ES nepašalins savo demokratijos trūkumo kita „iš viršaus į apačią“ konferencija. Vienas iš daugelio pavojų, kad Konferencija taps ES viešųjų ryšių užmezgimu, yra didėjantis nepasitikėjimas ES institucijomis, kurios jau dabar laikomos nutolusiomis nuo Europos piliečių poreikių. Vietoj to EPI parodė, kad įmanoma (ir norminiu požiūriu pageidautina) įtraukti piliečius į ES politikos formavimą susiejant ES politiką su nacionalinėmis politinėmis diskusijomis.

Kaip savo laiške ES institucijoms teigė pilietinės visuomenės koalicija „Piliečių dalyvavimas Europos Sąjungoje“, „reikėtų išnagrinėti naujus mechanizmus, kuriais naudodamiesi piliečiai galėtų nuolat dalyvauti ES valdyme“. Kuriant naujus dalyvavimo mechanizmus, kad Europos piliečių balsas būtų girdimas, svarbiausia susieti nacionalinę ir Europos politiką, susitikti su piliečiais ten, kur jie yra. Kitaip tariant, būtina pasiekti atitinkamus nacionalinius politinius veikėjus, kurie dažnai nedalyvauja ES politikoje. ES politikos politizavimas už Briuselio burbulo ribų į nacionalines diskusijas būtų ES, kaip veiklos sąlygų, normalizavimo požymis, kai vyraujantys argumentai yra kritiški ES, o ne prieš ES.

Mūsų demokratijos kokybė priklauso nuo to, kaip galios juda tarp institucionalizuotų sprendimų priėmimo formų ir neoficialių komunikacijos srautų. Teisėtumo krizė iškils, jei piliečiai suvoks, kad yra spraga tarp neoficialių reikalavimų ir institucinių sprendimų arba kad politinę sistemą perima privačioms įmonėms atstovaujančios interesų grupės. Kryžkelėje, kurioje yra ES, būtina numatyti demokratinį dalyvavimą už nacionalinės valstybės ribų, kartu atsižvelgiant į nacionalinę politinę dinamiką. Jei dėl tokios krizės kaip COVID-19 nesusidarys atotrūkis tarp neoficialių komunikacijos srautų ir institucionalizuotų sprendimų priėmimo formų, loginis rezultatas bus dar didesnis nepasitikėjimas.

Konkrečiau kalbant, mes siūlome, kad vykstant Konferencijai dėl Europos ateities būtų kuriami demokratiniai procesai, kurie būtų jautrūs nacionalinėms politinėms diskusijoms, kartu išlaikant visos Europos logiką. Jei tikslas – paskatinti viešus svarstymus, kurie suprantami kaip atviros, įtraukios ir mąstančios diskusijos, kuriomis siekiama priimti geriausius sprendimus, atsižvelgiant į argumentų galią, turime daryti išvadą, kad nėra konkrečių mechanizmų jiems parengti, tačiau tai bus įvairių skirtingų diskusijų, vykstančių institucijose ir už jų ribų, rezultatas.

Konferencija dėl Europos ateities turėtų būti ne tik kruopštus glaudesnis nacionalinės ir Europos politikos ryšys, bet ir būti erdvė piliečiams nustatyti darbotvarkę klausimais, kurie turėtų būti sprendžiami ne tik tautinės valstybės požiūriu. Pavyzdžiui, po COVID-19 pandemijos ir nesant suderinto požiūrio į ją, tikėtina, kad daugelis piliečių pritartų tam, kad būtų suteikta daugiau ES kompetencijos sveikatos priežiūros srityje, o tai šiuo metu yra politikos sritis, kurią nacionalinės vyriausybės priima teisės aktais. Todėl Konferencija turėtų būti ne tik instituciniai klausimai, bet ir atviras pagrindas piliečiams nustatyti darbotvarkę ES lygmeniu. Europos piliečių iniciatyvoje Komisija atlieka visų iniciatyvų teisinį patikrinimą, nes leidžiama vykdyti tik tas iniciatyvas, kurios priklauso Komisijos kompetencijai. Konferencija suteikia galimybę panaikinti šį apribojimą ir suteikti piliečiams galimybę sudaryti darbotvarkę bet kuriuo klausimu, net jei dėl kai kurių pasiūlymų reikėtų keisti Sutartį. Piliečiai bus labiau linkę dalyvauti, jei galės aptarti jiems rūpimus klausimus, o ES institucijos surinks vertingos informacijos apie tai, kokių politikos klausimų piliečiai nori priimti ES lygmeniu.

Kritiška Europos piliečių iniciatyvos sėkmės ir nesėkmių analizė padės geriau organizuoti Konferenciją dėl Europos ateities. Piliečių, tradiciškai nesusijusių su ES politikos formavimu, sutelkimas, nacionalinės ir ES politikos susiejimas ir galimybė nustatyti darbotvarkę, mūsų nuomone, yra svarbiausios pamokos, kurių reikia pasimokyti.