Europos iniciatyvos įgyvendinimas už Briuselio burbulo ribų

Pilietinės visuomenės dalyvavimas sprendimų priėmimo procese nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigos buvo vienas iš svarbiausių ES institucijų teisėtumo strategijų aspektų. Nors ES politikos formavimo procese tradiciškai pirmenybė teikiama Briuselyje įsikūrusioms aukščiausio lygio asociacijoms ir skėtinėms grupėms, kurios sujungia ir atstovauja įvairiems interesams ES lygmeniu, Europos Komisija bandė oficialiai atverti politikos procesą įvairioms pilietinės visuomenės grupėms. Briuselyje įsikūrusios organizacijos paprastai daugiausia dėmesio skiria savo pranešimams ir darbui su ES institucijomis, todėl tikėtina, kad jos veiks pagal Europos Komisijos nustatytą sistemą. Tai reiškia, kad šios organizacijos reaguoja į ES institucijų idėjas ir sistemas ir turi mažiau kanalų kitiems klausimams spręsti. Priešingai, Europos piliečių iniciatyva (EPI) skatinamas iš esmės kitoks pilietinės visuomenės dalyvavimas formuojant ES politiką. Pagrindinis novatoriškas Europos piliečių iniciatyvos aspektas yra tai, kad subjektai gali patys nustatyti darbotvarkę. Tai beprecedentis reiškinys, nes anksčiau visus klausimus formulavo Europos Komisija, o pilietinės visuomenės veikėjai turėjo į juos įsitraukti.

Europos piliečių iniciatyva sulaukė politinės ir akademinės kritikos kaip begalinis mechanizmas, kuris negali daryti įtakos politikos formavimui. Iš tiesų kai kurie EPI organizatoriai buvo nepatenkinti tuo, ką, jų nuomone, Komisija vertina paviršutiniškai. Vis dėlto atlikdami penkių piliečių iniciatyvų (STOP TTIP, One of Us, Wake Up Europe, Media Pluralism ir Right2Water) empirinę analizę nustatėme, kad keli ES lygmens ir nacionaliniai verslininkai sugebėjo sėkmingai politizuoti ES klausimus ir į ES politikos formavimo procesą įtraukti daug naujų dalyvių.

Tai taip pat suteikė didelių paskatų kai kuriems Briuselyje įsikūrusiems instituciniams subjektams prisijungti prie jų (pvz., „Greenpeace“ prisijungė prie Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (angl. STOP TTIP) kampanijos, kai ji bus sėkminga. Į politikos formavimą įtraukiant naujus veikėjus, nes politizuojamas ES klausimas, EPI gali labai prisidėti prie ES, kaip politikos, demokratinio teisėtumo. Taip prisidedama prie dalyvavimo pilietinės visuomenės veikloje konkurencingumo didinimo, mažinant prisijungimo mokesčius už ES politikos formavimą. Atlikus analizę nustatyta, kad EPI aktyvistai, investuodami išteklius į visuomenines kampanijas visoje Europoje, galėjo greitai perkelti klausimus, kurie tradiciškai laikomi nacionaliniais (pvz., abortai ir žiniasklaidos priemonių nuosavybė), į ES lygmenį.

Norminiu požiūriu ES politikos politizavimas už Briuselio burbulo ribų būtų ES, kaip veiklos sąlygų, normalizavimo požymis, kai vyraujantys argumentai yra kritiški ES („Stop TTIP“), o ne prieš ES. Procesas, kurio metu ES klausimai tampa politizuoti nacionaliniu lygmeniu, taip pat prisidėtų prie Europos viešosios erdvės kūrimo. Toks procesas galėtų būti suprantamas kaip „įgalėjimo disensusas“, t. y. sąvoka, susijusi su situacija, kai ES klausimai tampa ginčytinais nacionalinėse viešosiose erdvėse. Nekvestionuojant viso Europos projekto, „įgalėjimo disensusas“ reiškia konkurencinių politinių naratyvų (pvz., socialinio demokrato ar liberalių naratyvų) pateikimą tokia politika, kuri turi tendenciją siekti konsensuso.