Tarpvalstybinių referendumų Europos Sąjungoje pagrindimas

Rugsėjo 27 d. Europos šalies rinkėjams 62-ąkartą per pusę amžiaus suteikiama galimybė balsadėžėje priimti sprendimą dėl Europos klausimo. Tačiau tokie referendumai vis dar yra labai nacionaliniai reikalai ir jais nekompensuojama tai, kad visoje ES trūksta piliečių balsų, rašomas naujai paskelbto Europos demokratijos pasoautorius Bruno Kaufmann.   

Įvaizdis prieš rugsėjo 27 d. Šveicarijoje vyksiantį balsavimą dėl darbo sutarties su Europos Sąjunga yra toks pat apytikslis, kaip įprasta. Kampanijos plakatuose pavaizduotas darbingo vyro piešinys su diržu, kuriame yra ES žvaigždės, o jo didžiuoju apačiu pavaizduotas raudonas ir baltas Šveicarijos žemėlapis. Todėl politinės piliečių iniciatyvos dėl „vidutinės imigracijos“ jėgos nori pabrėžti susitarimų dėl laisvo judėjimo, dėl kurių Šveicarija ir Europos Sąjunga susitarė daugiau kaip prieš 20 metų, spaudimą.

Nuo to laiko tiek parlamentuose, tiek tarp žmonių vyko politinės diskusijos dėl įvairių šios laisvo judėjimo tvarkos aspektų. Nors net 67,5 proc. Šveicarijos rinkėjų pritarė pradiniam susitarimui, kai kurie pratęsimai, ypač naujosiose Vidurio Europos valstybėse narėse, sulaukė teigiamos 53–59 proc. balsų daugumos dar keturiuose viešuose balsavime „00 val.“. Tačiau 2014 m. piliečių iniciatyva, kuria siekiama apriboti šias laisves („masinės imigracijos iniciatyva“), tapo pertekline ir paskatino keletą korekcijų, susijusių su sudėtingais nukreipimais tarp Europos Sąjungos ir Šveicarijos, kuri nėra ES narė, įskaitant būsimą balsavimą rugsėjo 27 d.

„Šveicarija yra labai europietė. Europa tapo kur kas daugiau Šveicarijos“

„Jokia kita Europos šalis neturi tiek daug priemonių ir procedūrų, kad piliečiai galėtų tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmimo procese kaip ir Šveicarija“, – sako Budapešto Andrassy universiteto politikos mokslų profesorius Zoltan Pallinger. Kartu su kolegomis iš visos Europos jis prisidėjo rengiant Europos Parlamento užsakytą išsamią ataskaitą, kurioje įvertinamas tiesioginės demokratijos naudojimas ir ateitis Europoje ir apie Europą: „Tačiau kalbant apie Europos klausimus, Šveicarija yra labai europietė, o Europa tapo kur kas daugiau Šveicarijos“, – teigia P. Pallingeris, remdamasis tuo, kad nuo 1972 m. beveik 30 šalių visoje šalyje plačiai balsavo Europos integracijos klausimais.  

Šiandienos Europos Sąjungos pirmtakė (kuri buvo pavadinta 1992 m.) buvo Europos anglių ir plieno bendrija (įsteigta 1952 m.), kuri (1957 m.) tapo Europos ekonomine bendrija. Šio proceso steigėjai, siekdami įveikti konfliktus tarp tautų, dėl kurių XX a. pirmoje pusėje kilo daug karų, nepalinko idėjai tiesiogiai įtraukti piliečius į sprendimų priėmimo procesą. Jų projektas buvo nukreiptas prieš praeities nacionalistinį smurtą, kuris dėl svarbių priežasčių buvo labai teisėtas tarp pokario europiečių. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle pradėjo suprasti, kad bet kokiai tolesnei integracijai Europos lygmeniu reikalingas tiesioginis piliečių pritarimas:

„Europa gims tą dieną, kai įvairios tautos iš esmės nusprendžia prie jos prisijungti. Tam reikės referendumų“, – pareiškė J. de Gaulle.

Konstituciškai reikalaujama arba tiesiog tinkama

Todėl 1972 m. balandžio 23 d. Prancūzijoje buvo surengtas pirmasis visos šalies referendumas dėl Europos. Tais pačiais metais Airijos, Norvegijos, Danijos ir Šveicarijos atstovai taip pat galėjo tiesiogiai pareikšti savo nuomonę Europos klausimu. Po to Europos atvėrimas moderniai tiesioginei demokratijai suteikė daugiau galimybių tapti sprendimų priėmėjais: Ciuricho universiteto tyrėjas Fernando Mendezas, vienas iš Europos Komisijos referendumo tyrimo bendraautorių: „Daugybei balsavimo reikia konstituciniu požiūriu, pavyzdžiui, Airijoje, o kiti balsai tiesiog tinkami, pavyzdžiui, kai šalis nori tapti Sąjungos nare“. F. Fernandez teigia, kad kiti balsavimo procesai, kuriuos inicijuoja mažuma piliečių iniciatyva arba spaudimą patirianti vyriausybė, kaip Jungtinės Karalystės Ministro Pirmininko Davido Camerono sprendimas surengti patariamąjį „Brexit’o“ plebiscitetą, „yra kur kas sudėtingesni“, nes „padariniai gali būti atviri įvairioms politinėms interpretacijoms“.

Istoriškai dauguma (apie du trečdaliai) visos šalies referendumų dėl Europos pritarė siūlomiems integracijos žingsniams. „Suradome bent tris didelius piliečių atsakomybės už Europą pranašumus“, – sako Bazelio universiteto politinės ekonomikos profesorius Alois Stutzer: „Europos projektas tampa legitimesnis, integracijos kelias atitinka žmonių pageidavimus, o susiję piliečiai įgyja žinių šiuo klausimu“, – teigia S. Stutzer, kurio moksliniai tyrimai parodė, kad tam tikrais Europos klausimais Šveicarija buvo geriau informuota nei vidutinis Vokietijos Bundestago narys. Kaip ir daugelis kitų Europos reikalų mokslininkų, Stutzeris norėtų, kad būtų surengtas visos Europos referendumas:

„Toks tarptautinis visuotinis balsavimo procesas aiškiai sustiprintų Europos Sąjungą ir padėtų jai geriau spręsti didelius pasaulinius uždavinius.“

Kaip pažymėjo Airijos korespondentas Dan O’Brien, „įdėkite žmogaus dramos dozę į technokratinį ES integracijos mechanizmą“.

Europos ateitis ir šiuolaikiška tiesioginė demokratija

Rugsėjo 27 d. surengtas 62-asis visos šalies referendumas Europos klausimu yra dar viena Europos istorijos kryžkelė: Šiais metais 27 valstybių narių blokas tikisi užbaigti dažnai skausmingą „Brexit’o“ procesą ir pradėti konferenciją dėl Europos ateities – pirmąją konstitucinę peržiūrą po 2002–2003 m. Konvento dėl Europos ateities.

„Norime skatinti aktyvų piliečių dalyvavimą šiame procese“,

šią vasarą sakė Kroatijos valstybės sekretorė, atsakinga už Europos reikalus Andreja Metelko-Zgombić. Vis dėlto, nepaisant norminio ir empirinio pagrindo naudoti referendumo procesą Europos politikoje, daugelis pirmaujančių politikų – daugiausia iš ilgą laiką dominuojančių politinių stovyklų, socialinių demokratų ir konservatyvių – vis dar yra labai skeptiški, kai Europa dalijasi galia su savo rinkėjais.

Prieš du dešimtmečius Konvente dėl Europos ateities, kuris pats buvo visuotinio balsavimo padarinys, Airijos „ne“ dėl Nicos sutarties diskutuota apie visas iniciatyvas ir referendumo priemones, kurios turi būti pradėtos taikyti ES lygmeniu. Galiausiai dauguma Konvento narių balsavo už šias reformas, o Konvento pirmininkas – buvęs Prancūzijos prezidentas Giscard D’Estaing, kaip valstybių narių vyriausybių prižiūrėtojas – perėjo šį žingsnį. Vietoj to jis pasiūlė sukurti visos Europos piliečių iniciatyvos procesą, pagal kurį vienam milijonui piliečių iš ne mažiau kaip septynių skirtingų valstybių narių būtų suteikta galimybė pateikti Europos Komisijai pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų – tai pirmas žingsnis link tarpvalstybinės tiesioginės demokratijos, kaip tai aprašo Suomijos Turku universiteto politikos mokslų profesorė Maja Setäla. Nuo jos įsteigimo 2012 m. pradėta įgyvendinti apie šimtas Europos piliečių iniciatyvų. Naujausiame dokumente „ Teisė į gydymą“ kalbama apie dabartinę COVID-19 krizę, o viename iš pirmųjų tokių pasiūlymų Europos Komisijos buvo paprašyta nutraukti laisvą judėjimą su Šveicarija – tai dabar pati Šveicarija gali nuspręsti rugsėjo mėn. pabaigoje.