Dėl laisvo judėjimo

Teoriškai laisvas asmenų judėjimas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos ir išplėstos EEB erdvės principų. Atvykusi iš Šiaurės šalių, pripratau prie viso savo gyvenimo, nes jis įgyvendinamas nuo 1952 m. ir oficialiai įsitvirtinęs 1954 m.

Be to, dabar tą patį turime ES ir EEB erdvėje. O gal mes? Patirtis parodė, kad ji nėra tokia laisva, kokia turėtų būti. Pirmoji kliūtis kyla, kai norite užsiregistruoti naujoje šalyje. Tai iš Norvegijos į Švediją ir iš Švedijos į Suomiją visai nekyla problemų. Tik užpildėte internetinę formą, kad jūsų naujasis adresas būtų užregistruotas. Iš tiesų nesu tikras, ar to reikalaujama, net ir. Tačiau, žinoma, norint užregistruoti banko sąskaitą ir pan., tai būtina, tačiau apskritai procesas yra toks paprastas, kad privalau apie tai pamiršti.

Portugalijoje taip nėra. Reikia užmegzti ryšį su imigrantais iš kitų pasaulio šalių ir pademonstruoti savo tapatybę, įskaitant pasą, kuris Šiaurės šalyse nėra būtinas. Nuo tada, kai buvo įdiegta universali Europos tapatybės kortelė, tai nėra reikalavimas šiandien, o 1999 m. jis buvo, nepaisant to, kad buvau kitos valstybės narės – Suomijos – pilietis.

Apskritai manau, kad kiekvienas didesnis kiekvienos valstybės narės miestas turėtų turėti savo biurus, kurie nagrinėtų visas su ES piliečiais, galbūt įskaitant EEB, susijusias bylas. Lygiai taip pat, kaip ES ir EEB piliečiai turi savo eiles oro uostuose, taip turėtų būti ir šiuo atveju. Sumažėtų dokumentų, o jose dirbantys žmonės žinotų, kokios taisyklės taikomos ES ir EEB piliečiams ir kokios mūsų teisės. Iš tiesų turėtų pakakti užpildyti internetinę formą. Jums nereikia atvykti į kurį nors policijos departamentą.

Vėliau sužinojau apie kitą kliūtį, kuri prieštarauja laisvo judėjimo principui. Bent jau Norvegijoje, iš kurios esu kilęs, žmonėms nereikia prašyti senatvės pensijos. Ji išmokama automatiškai, kai jums sukanka 67 metai, kaip ir dabar. Nežinau, ar tai kitokia kitose šalyse, tačiau man atrodo nelogiška, kad reikia kreiptis dėl to, kas yra teisė. Mokėdami mokesčius mokame pensijas visą gyvenimą. Tai mūsų pinigai.

Tačiau sužinojau, kad turėjau pateikti prašymą ir net nežinojau, kad galėčiau gauti pensiją, nepaisant to, kad ir toliau dirbau. Todėl jau buvau 66 metų, kol apie tai sužinojau, o Suomijoje, Švedijoje ir Portugalijoje pensinis amžius yra 65 metai. Net nežinojau, kad šalies, kurioje nuolat gyvenate, valdžios institucijos turi kreiptis į kitas susijusias šalis. Akivaizdu, kad net suomiai nežinojo ir tik sužinojau apie tai, kad jie nustojo reikalauti tvarkyti prašymus Švedijai ir Portugalijai. Prieš tai apie tai sužinojau, jau buvau susisiekęs su Norwegians ir turbūt taip pat ir dėl to, kad jie veikė pakankamai greitai, todėl, kai šiemet sukakau 67 metų, gavau iš jų pensiją. Jį gavau ir iš suomių, bet ne iš sulaukusio 65 metų amžiaus, nes vėliau dėl to neprašiau. Ir tik šį mėnesį jį gavau iš Švedijos ir vis dar nieko negirdėjau iš Portugalijos.

Be šio chaoso, man taip pat atrodo, kad esu baudžiamas, nes dirbau ir mokėjau mokesčius keturiose skirtingose šalyse. Akivaizdu, kad kiekviena šalis nusprendė, jog mano aktyvūs metai nėra visa pensija, todėl, nors jau 50 metų mokėjau mokesčius, esu padalytas į keturis asmenis, kurie gauna tik stažuotę. Jei judėjimas iš tikrųjų būtų buvęs laisvas, to nebūtų buvę galima padaryti. Jei esate ekonomiškai baudžiamas už persikėlimą iš vienos valstybės narės į kitą, tai nėra laisva.

Yra ir kitų kliūčių. Nuo 1992 m. dirbau tą patį darbą kaip laisvai samdomas karikatūristas ir iliustratorius, daugiausia tam pačiam Suomijos dienraščiui. Mano pajamos bėgant metams buvo gana stabilios, tačiau nuo tada, kai esu laisvai samdomas darbuotojas, neturiu darbo sutarties. Be to, mano ekonominę istoriją turėtų būti galima perkelti iš vienos šalies į kitą, todėl būtų lengviau atsidaryti banko sąskaitas, prašyti paskolų, gauti interneto ir mobiliojo ryšio paslaugas, pirkti automobilius, nuomoti butus ir t. t. Tačiau šiuo atveju tai laikoma naujagimiu arba užsieniečiu iš išorės.

Tai taip pat yra kliūtis laisvam judėjimui.

Esu įsitikinęs, kad yra daugiau nei tai, ir šiandien susiduriame su pandemija ir esame susidūrę su vadinamąja pabėgėlių krize, dėl kurios atsirado naujų kliūčių, tačiau manau, kad į tai reikėtų atkreipti dėmesį, jei norime išsaugoti ir plėtoti ES.