Ispanijos vietos kampanijos sudaro sąlygas Europos piliečių iniciatyvai, kuria siekiama mažinti skaitmeninę atskirtį Europoje

Įvairios Ispanijos vietos iniciatyvos paskatino piliečius rasti skaitmeninio atotrūkio sprendimus, kurie yra bendruomenės problemų pagrindas. Jose rašoma apie moterų, migrantų, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų skaitmeninę įtrauktį. Jie atkreipia vietos valdžios institucijų ir kaimyninių šalių dėmesį į būtinybę panaikinti šią spragą. Tačiau pagrindinių skaitmeninių įgūdžių ir prieigos prie interneto trūkumas tam tikru mastu vis dar neišspręstas ne tik Ispanijoje, bet ir Europos mastu. Vietos piliečių iniciatyvos yra pirmasis žingsnis įgyvendinant didesnę priemonę, pagal kurią reikalaujama geresnės prieigos ir žinių, kad būtų galima naudotis skaitmeninėmis paslaugomis.

Remiantis naujausiais vertinimais, skaitmeninė atskirtis Europoje tebėra didelė: 2020 m. pagrindinius skaitmeninius įgūdžius turintys ES piliečiai vis dar sudaro tik 58 proc. gyventojų. Be to, vidutiniškai 9,5 proc. ES piliečių niekada neturėjo prieigos prie interneto. 54 proc. iš jų yra neįgalieji, t. y. vienas iš trijų iš jų. Tačiau Šiaurės Europos šalys labai skiriasi nuo Rytų ir Pietų Europos šalių. Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge skaitmeninis neraštingumas tebėra mažesnis nei trys procentai gyventojų. Tačiau Bulgarijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir Kroatijoje jis svyruoja nuo 18 % iki 24 %. Ispanijoje ši dalis vidutiniškai yra 8 %.

Ispanijoje įvairios savivaldybės parengė populiarias iniciatyvas, susijusias su socialinio dalyvavimo programomis, projektais ir praktiniais seminarais. Patys žmonės susibūrė ieškodami sprendimų, kaip įveikti skaitmeninę atskirtį, kurią jie laiko viena iš aktualiausių savo bendruomenių problemų. Pavyzdžiui, Alkobendas (į šiaurę nuo Madrido) įsikūrusi kaimynų bendruomenė dalyvavo miesto tarybos remiamame projekte „Train, Organization and Act“. Atsižvelgdami į tai, jie parengė „telematinių paslaugų stiprinimo manifestą“, kad mieste būtų reikalaujama geresnių skaitmeninių paslaugų. Jos ketina skatinti visus piliečius bendradarbiauti siekiant šių tikslų.

 Tuo tarpu Valensijoje, kurioje gyvena beveik du milijonai gyventojų, 30 NVO grupė suvienijo iniciatyvą „Internetas yra teisė“. Jie parengė „skaitmeninės įtraukties manifestą“, kuriame prašo imtis priemonių skaitmeninei atskirčiai panaikinti ir lyčių nelygybės problemai spręsti prieigos prie skaitmeninių paslaugų ir naudojimosi jomis srityse.

Akivaizdu, kad šiomis vietos iniciatyvomis didinamas informuotumas apie skaitmeninės atskirties svarbą žmogaus socialinei raidai, įtraukumui ir skaitmeninių gebėjimų gerinimui. Šie manifestai susiję su ta pačia problema, nors juos spontaniškai siūlė du skirtingi visuomenės sektoriai.

Tokie manifestai skatina didesnį sąmoningumą, tačiau trūksta konkrečių veiksmų, kuriuos vyriausybės turėtų įgyvendinti, o tai būtų galima veiksmingai pasiekti Europos piliečių iniciatyva. Skaitmeninio atotrūkio aspektas regione gali būti proga parengti išsamesnį pasiūlymą, atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninių teisių taikymo sritis ir mastas peržengia nacionalines sienas ir apima europinį skaitmeninį tinklą. Be to, dabartinėmis aplinkybėmis tikslas sukurti labiau skaitmeninę ir įtraukią visuomenę, kuris yra Europos socialinių teisių ramsčio pagrindas, rodo, kad ekonomikos gaivinimo po krizės plano darbotvarkėje būtina teikti pirmenybę strategijų, kuriomis siekiama panaikinti skaitmeninę atskirtį, rengimui.

Be to, Europos Komisijos teisinė kompetencija siūlyti konkrečias priemones, pavyzdžiui, sukurti specialius fondus ar subsidijas prieigai prie skaitmeninių paslaugų ir jų naudojimui, yra motyvacija susieti šias vietos iniciatyvas su piliečių poreikiais grindžiama Europos priemone, pavyzdžiui, Europos piliečių iniciatyva.

Galiausiai piliečiai iš tam tikros Europos teritorijos vietovės (miesto, miesto ar valstybės) gali imtis Europos masto veiksmų, grindžiamų prieigos prie interneto ir jo naudojimo teisėmis. Todėl palankiai vertinamos pastabos dėl Europos piliečių iniciatyvos pasiūlymo dėl skaitmeninės subsidijos, kuri turi būti integruota į kiekvienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą (ypač tiems, kurie patiria socialinę atskirtį arba kuriems gresia skurdas).