Europos piliečių iniciatyva turi būti toliau įvairinamas dalyvavimas ES

Europos piliečių iniciatyva (EPI) yra pirmas svarbus žingsnis įvairinant suinteresuotųjų subjektų, dalyvaujančių formuojant ES politiką, įvairovę. Tačiau dar yra ką tobulinti. Europos piliečių iniciatyvos pavadinimas reiškia visų ES gyvenančių piliečių dalyvavimą, tačiau tai veikiau priemonė organizuotai pilietinei visuomenei, turinčiai tarptautinius tinklus. Patobulinus interneto infrastruktūrą ir atkreipiant dėmesį į marginalizuotų, mažiau išsilavinusių bendruomenių dalyvavimą, visiems Europos piliečiams bus sudarytos geresnės galimybės dalyvauti Europos piliečių iniciatyvoje. Be to, sudarius sąlygas kontraversiškesnėms iniciatyvoms ir didesniam Komisijos politiniam įsipareigojimui, EPI ilgainiui taps stipresne priemone.

Iš pirmo žvilgsnio EPI yra unikali tarpvalstybinio piliečių dalyvavimo priemonė. Pagal savo teisinį modelį tai yra įvairių formų tiesioginės demokratijos, jau egzistuojančios nacionaliniu lygmeniu, derinys.

EPI naujovė – pirmą kartą susieti nacionalinius ir Europos piliečių dalyvavimo lygmenis. 2012 m. pradėjus įgyvendinti Europos piliečių iniciatyvą, atsirado didelė įvairių pilietinės visuomenės suinteresuotųjų subjektų entuziazmo ir iniciatyvų pasiūlymų banga. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdu, kad EPI yra tik ankstesnės institucinės praktikos tąsa ir gali būti tobulinama, kad būtų laikomasi jos pavadinimo.

Mokslo darbuotojas Florian Grotz savo dokumente dėl tiesioginės demokratijos (vokiečių kalba) per pastaruosius 30 metų pasakė, kad dalyvavimo priemonių skaičius ir naudojimas visame pasaulyje išaugo. Mano nuomone, atrodo, kad suteikdami piliečiams laikiną žodį politikoje (ne tik per rinkimus) referendumais, piliečių iniciatyvomis ir kitomis priemonėmis, vadovai dažnai tikisi sustiprinti savo sprendimų priėmimo teisėtumą ir visą politinę sistemą. Be to, ES institucinėje sistemoje EPI yra jau taikomos aktyvesnio suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo praktikos tąsa. Bėgant metams ES įdiegė daug dalyvavimo priemonių, pavyzdžiui, suinteresuotųjų subjektų forumus ir kitus konsultacijų mechanizmus. Mokslininkai, pvz., Beate Kohler-Koch, šį elgsenos pokytį pavadino „dalyvaujamuoju Europos institucijų pokyčiu“.

Nors ES lygmens dalyvavimo priemonės yra svarbus atvirumo piliečių norams ir nuomonėms ženklas, galutinio sprendimų priėmimo galia paprastai tenka institucijoms. Iki šiol dėl teisiškai neprivalomo EPI pobūdžio jokia iniciatyva nepadėjo pasiekti tikslių politinių rezultatų, kurių norėjo organizatoriai, ir tik gerai struktūrizuotomis kampanijomis pavyko surinkti 1 mln. pritarimo pareiškimų. Kitus ES dalyvaujamuosius eksperimentus mokslininkai kritikavo dėl to, kad piliečiams nesuteikiamas vienodas balsas, ir jiems dominuoja verslo ir pramonės organizacijos.  Tokios kritikos pavyzdys – Thorsten Hüller (2011 m.) dokumentai „Playground or Democratisation? Naujos dalyvavimo procedūros Europos Komisijoje“ir Christiano Marxseno dokumentą „Atviros konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais Europos lygmeniu. Piliečių balsas?“. Kyla klausimas, ar EPI turi tokią pačią kritiką.

Vienos iš pirmųjų ir sėkmingiausių iniciatyvų „Right2Water“ atvejis gana aiškiai parodo Europos piliečių iniciatyvos problemas. „Right2Water“ organizavo Europos viešųjų paslaugų profesinių sąjungų federacija ir pareikalavo, kad žmogaus teisė į vandenį būtų įtvirtinta Europos teisės aktuose. Vandens iniciatyvos organizatoriai turėjo daug metų patirtį, susijusią su kampanijomis, pasauliniu tinklu ir pakankamai lėšų. Nepaisant sėkmingos parašų rinkimo kampanijos, dėl šios EPI tik sumažėja organizatorių reikalavimų rezultatai. Atsakydama į bylą „Right2Water“ Komisija padarė išvadą, kad vandens tiekimas priklauso valstybių narių kompetencijai. Užuot prisiėmusi platesnio užmojo įsipareigojimą, ES veiksmais daugiausia dėmesio skirta labiau techniniams aspektams, pavyzdžiui, geriamojo vandens kokybei.

Be „Right2Water“ atvejo, išnagrinėjau sąlygas, dėl kurių įvairių EPI parašų rinkimo kampanijos buvo sėkmingos arba nesėkmingos, nes tai yra mano doktorantūros disertacijos dalis. Sėkmę apibrėžiau kaip Europos piliečių iniciatyvos sugebėjimą surinkti tiek parašų, kiek reikia norint pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto Europos Komisijai: 1 mln. EUR. Esu nustatęs, kad tik organizatoriai, turintys jau esamus organizacijų partnerių tinklus, didelius finansinius išteklius, darbuotojus ir viešinimo strategiją, galėjo pasiekti didesnį nei vidutinį parašų skaičių.

Mano tyrimų rezultatai rodo, kad nors iš EPI pavadinimo galima spręsti apie „paprastų“ piliečių dalyvavimą, pastarųjų metų patirtis rodo, kad ES pirmenybę teikia profesionalių, tarptautinių NVO, kurios kartu reikalauja piliečių, dalyvavimui. Be to, iniciatyvose be anglakalbių aktyvistų buvo sunkiau kurti tinklus ir sutelkti paramą už savo šalies ribų. Nors naujausia EPI reforma palengvina administracinę naštą organizatoriams, nes siūloma įvairių paramos paslaugų, ji nekeičia EPI veikimo ES.

Didelė dalis EPI parašų surinkta internetu, todėl EPI tapo labai patraukli jaunajai kartai. Aktyvumo internete svarba įgyvendinant Europos piliečių iniciatyvą greičiausiai išliks, nes COVID-19 pandemija verčia žmones socialiai nutolti ir likti namo. Tai kelia dar vieną susirūpinimą dėl vienodo visų piliečių dalyvavimo Europos piliečių iniciatyvoje, į kurį dažnai neatsižvelgiama: interneto aprėptis ES nėra visuotinė, o kaimo ir miesto vietovės vis dar skiriasi. Tai, kad miesto vietovių gyventojai neturi prieigos prie interneto, reiškia, kad jie gali būti mažiau linkę dalyvauti Europos piliečių iniciatyvose.